Kaip prisimena amžininkai, Purvinės miško partizanai buvę drausmingi, drąsūs, plačiai žinomi savo išpuoliais prieš okupantus. Būriui vadovavo bebaimis kovotojos Pranos Beleckis.

Saugumas akylai sekė partizanus ir kūrė planus, kaip juos sunaikinti. Kovotojai ilgai išvengė spendžiamų kilpų ir sugebėdavo laiku pasitraukti nuo čekistų operacijų bei kariuomenės išpuolių.

Lemtinga kovotojams buvo 1949 m. vasara. Į Mažeikius buvo sukviesta kariuomenė ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir Latvijos bei Estijos. MGB vadovai, gavę išsamius agentų „Gomna“ ir „Saulytės“ pranešimus, birželio 6-ąją įvykdė karinę operaciją Purvinės bei Ramoniškių miškuose.

Stasys Vėlavičius prisimena, jog buvo graži vasaros šventė – Sekminės. Kaimas kvepėjo pyragais, alumi. Vaišių negailėta ir būrio jaunuoliams. Vakare, atšventę Sekmines, partizanai nakvojo Purvinės miške. Dar neprašvitus mišką apsupo kareiviai. Manoma, jog jų buvo apie tris tūkstančius, o gal ir dar daugiau... 

Išaušo saulėtas birželio rytas. Partizanų ramų miegą saugojo Jonas Dilbitis iš Žalionės kaimo. Jis pastebėjo gerai ginkluotus vyrus, tyliai vienas šalia kito slenkančius stovyklos pusėn. Kadangi Jonas buvo puikus medžiotojas ir turėjo taiklią akį, iš karto nušovė porą enkavedistų. Po atsakomosios šūvių papliūpos partizaną sužeidė į galvą ir dar gyvą paėmė į nelaisvę. Tolesnis jo likimas nežinomas. Sklido gandai, jog nuo žaizdų miręs. Tai buvo tik pirmoji auka... Pažadinti šūvių, būrio vyrai nesutriko. Jie iš karto suprato, jog miškas, kuriame slepiasi, „šukuojamas“. Saujelė partizanų – tai ne trys tūkstančiai kareivių. Vaikinai suvokė, jog priešintis beprasmiška. Likęs gyvas partizanas Alfonsas Čijunskas – „Ežys“ pasakojo, kad būrio vadas Pranas Beleckis tąkart tepasakęs: „Vyrai, mes turime turtą, kurio priešai neatims – tai tikėjimas į Dievą ir meilė savo gimtajai žemei. Šią sunkią valandą vienintelis mūsų tikslas – karžygiškai kautis ir prasiveržti iš apsupties.“ Priešas puolė nuo Kairiškių gyvenvietės pusės. Partizanams reikėjo trauktis į šiaurę, Ventos upės link. Vyrai atsišaudydami per mišką slinko pirmyn. Antanas Čijunskas, pravarde „Meška“, įlipo į eglę ir iš jos šaudė tol, kol jį patį kliudė priešo kulka. Narsų vyrą, sužeistą, iškritusį iš medžio, galutinai pribaigė kareiviai. Likę gyvi kovotojai veržėsi į palaukę prie Daubiškių kaimo, tačiau jie pakliuvo į priešo pasalą. Jėgos buvo nelygios. Laisvės kovotojai miške mūšio metu vienas po kito krito ir, sutrypti okupantų kojų, liko gulėti. Tai Pranas Šiurkus – „Kalvis“ iš Užpelkių, Stasys Šiušė – „Elnias“ iš Ramoniškių kaimo, Petras Šiurkus – „Labutis“ iš Avižlių.

Kvartalinėje miško linijoje kulka kliudė Antaną Čijunską – „Mešką“. Prasiskynę kelią, partizanai per rugių lauką pasiekė žilvičiais ir kitais krūmais apaugusią Ventą. Būrio vadas Pranas Beleckis buvo sužeistas į šlaunį. Upėje nuskandinęs kulkosvaidį, kartu su Stasiu Dimša – „Raiteliu“ bei Jonu Šidlausku – „Šalmu“ išplaukė per upę. Krūmuose sulaukę tamsos, naktį vyrai grįžo į kairįjį Ventos krantą ir pasuko į Jono Šidlausko gimtąjį Uogiškių kaimą. Sužeisti, mirtinai pervargę ir išalkę tikėjosi rasti prieglobstį. Durys ne visur buvo atviros. Stasys Vėlavičius pasakoja, jog J.Šidlauskas užsuko pas savo kaimyną, o ten „svečiavosi“ Viekšnių stribų viršininkas. Aišku, jis vienas nedrįso stoti  į mūšį su partizanais, todėl pasislėpė, o naktį į pagalbą pasikvietė draugus. Partizanai, negavę prieglobsčio, žaizdų ir nuovargio nukamuoti, miškelyje kietai sumigo. Rytmetį 30-ties stribų būrys patraukė į mišką ir užklupo miegančiuosius. Stribų vyresnysis, prisiartinęs prie kovotojų, spyrė į koją ir liepė keltis. P.Beleckis, visada revolverį nešiodavęs prie diržo, matyt, ir miegodamas laikė ranką ant ginklo. Staiga, nusimetęs apklotą, jis šovė į stribą. Pasipylė šūviai. Kulkų suvarpyti visi trys kovotojai didvyriškai žuvo.

„Vyčio“ partizanų būrio žūties vietoje dabar yra miško pakraštys, tarp medžių – kuklus kryželis ir atokiau pastatytas baltas kryžius mena čia susigėrusį kovotojų kraują.

Paminklas Lietuvos partizanams Purvių miške: