Viekšnių vandens malūną 1897 m. pastatė Pranciškus Lengvenis. Buvo supiltas pylimas, pastojęs kelią Ventos srovei ir privertęs ją sukti malūno turbiną. Malūnas beregint sukėlė Užventės kaimo kairiajame Ventos krante gyventojų nepasitenkinimą, nes polaidžių metu tvenkinyje nebetelpantis vanduo užliedavo daržus. Malūne buvo sumontuotos dvejos girnos, kruopų šatrai, piklius, milo vėlimo įrengimai.

Verslo partneris, kaip dabar sakytume, kunigas Vėlavičius savo malūno dalį 1909 m. pardavė žydui J. Lesemui. Nuo to laiko prasidėjo ilgos varžybos dėl šeimininko teisių. 1918 m. malūnas atiteko J. Lesemui. Verslas davė pajamų, tad 1920 m. malūne buvo įrengti valcai, 1925 m. – vilnų karšykla ir verpykla, atnaujinta milo vėlykla, po 1928 m. sumontuotas generatorius, tiekęs miesteliui elektrą.

Raudonų plytų malūno pastatas išlikęs be didesnių pakeitimų, išlikusi gabaus šio krašto meistro V. Juodeikio 1917 m. pagaminta turbina. Pirmame pastato aukšte buvo malimo įrengimai ir „žmonių troba“, antrame – girnos, šatrai, piklius ir malūnininko butas (2 kambariai su virtuve) bei kambarys meistrui ir gizeliams. Trečiasis aukštas vadintas bėlingiu, jame buvo didelis ratas, kuris sukdavo keltuvą su grūdų maišais.

Sovietmečiu Venta buvo užtvenkta cementiniu aukštai iškeltu pylimu. Ant trečiojo malūno aukšto pristatytas ketvirtojo aukšto bokštelis. Pats pastatas nubaltintas, tačiau per tinką buvo matyti raudonos plytos. Po karo malūną eksploatavo komunalinių ir buitinių paslaugų įmonės, XX a. devintame dešimtmetyje buvo restauruotas pastatas, atnaujinti ir taisomi įrengimai. 1999 m. malūnas privatizuotas, įrengta nedidelė hidroelektrinė.

Viekšnių vandens malūnas su technologine įranga (šatrai, girnos, sietai, diržinės transmisijos) 1996-01-29 įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.