Šiaurės Lietuvoje plytintis Ventės regioninis parkas pretenduoja tapti masine smalsuolių traukos vieta, dovanojančia pliūpsnį teigiamų įspūdžių. Čia gali suvokti, koks trumpas yra žmonijos patirties laikas. Apie tai rašo „Ūkininko patarėjo" korespondentė Irma Dubovičienė, apsilankiusi čia su žurnalistų grupe projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas" pristatymo metu.

Prieš šimtus milijonų metų šiose vietose spjaudėsi ugnikalniai, vyko biologinės katastrofos, bet kokiai gyvasčiai nepalankų periodą keitė dizonauzų klestėjimo laikai. Ventės miestelyje baigiamas įrengti regioninio parko lankytojų centras, kurio fasadą neatsitiktinai puošia priešistorinių gyvių amonitų kiaukutų reljefiniai įspaudai! Humoro nestokojantis parko direktorius Andrius Almanis tvirtina, kad apie to krašto lobius gali pasakoti nuo trijų valandų iki trijų parų.

Naujakuriai
Daugiau nei prieš dvidešimt metų įsteigto Ventos regioninio parko direkcija iki šiol turėjo laikiną būstą. Viekšniuose kartu su paštu ji glaudėsi viename pastate. Tačiau kartu su galimybe pasinaudoti ES struktūrinių fondų bei valstybės lėšomis šiam regioniniam parkui atsiveria naujos perspektyvos. Ventos miestelyje iškilo regioninio parko lankytojų centro pastatas, kuriame įsikūrė ir direkcija, o sumanymų tiek, kad tik spėk juos įgyvendinti.
Lankytojų centre vis dar pluša darbininkai. Darbai jau baigiami, spalio mėnesį įvyks oficialus atidarymas, tačiau jau dabar yra ką pažiūrėti, ką parodyti.

Regioninio parko direktorius Andrius Almanis svetingai aprodo naujumu švytinčias patalpas. Vienoje salių veikia įspūdinga nuotraukų paroda, pasakojanti apie Akmenės rajono geologinės sandaros unikalumą – tik čia žemės paviršiuje galima pamatyti keturių geologinių sistemų uolienas, paliesti suakmenėjusių priešistorinių gyvūnų liekanas fosilijas, apžvelgti neįprastą kraštovaizdį. Papilės apylinkės fosilijų radiniais garsėja ne tik Baltijos regione, bet ir pasaulyje.
Kiekvienais metais čia atvyksta paleontologų ekspedicijos. Regioninio parko direkcija siūlo pradedančiu paleontologu pasijusti ir kiekvienam savo svečiui.

Užuomina apie tai – jau pastato fasado dekore. Iškalbingi amonitų kiaukutus vaizduojantys įspaudai žada jaudinantį prisilietimą prie Žemės istorijos, ekskursiją į juros periodą ir dar gilesnius laikus.
Priminsime, kad juros periodas – Žemės raidos laikotarpis, sekęs po triaso, paprastai siejamas su dinozaurų klestėjimo laikais. Prasidėjo prieš 205 mln. ir baigėsi prieš 145 mln. metų, suskilus Pangėjos superkontinentui. Vyravo šiltas drėgnas klimatas, vešėjo paparčiai ir plikasėkliai. Jurai baigiantis pasirodė pirmieji gaubtasėkliai augalai.

Amonitai ir Amonas
Amonitai – tai iškastiniai galvakojai moliuskai, kurie gyveno jūrose mezozojaus eroje, kuri apima triaso, juros bei kreidos periodus. Tai buvo plėšrūnai, mėgo ramius užutekius, laikėsi 200-400 m gylyje. Jų žinoma daugiau kaip 30 tūkst. rūšių. 
Šioms fosilijoms amonitų vardą 1884 m. suteikė Karlas Alfredas fon Citelis savo paleontologijos vadovėlyje. Tai nuo senovės egiptiečių Saulės, oro ir derliaus dievo Amono, kuris vaizduojamas su avino galva. Kriauklės forma vokiečių mokslininkui priminė avino ragus.
Tačiau Žemės istorija besidomintys šviesuoliai dar gerokai iki amonito termino atsiradimo traukė į Papilės apylinkes ieškoti fosilijų. Vienas pirmųjų buvo Baublių muziejaus įkūrėjas Dionizas Poška. 1811 m. jis lankėsi Ventos pakrantėse, čia prisirinko daug eksponatų. Šiam šviesuoliui fosilijos buvo pirmiausia muziejinės vertybės. Nuo 1825 m. juros periodo atodangų vertybes pradėjo tyrinėti geologas Janas Ulmanas.

Papilės apylinkėse aptikta trys šimtai rūšių įvairių fosilijų rūšių. Tačiau būtent amonitai šį Akmenės rajono miestelį išgarsino pasaulyje. Jo vardas įamžintas keturių amonitų rūšių lotyniškuose pavadinimuose.
Regioninio parko lankytojų centre įrengtame paleontologų kampelyje, smėlyje, slėpsis staigmenos – įvairios fosilijos. Koks tai radinys, smalsumą galima bus patenkinti priėjus prie specialaus informacinio terminalo.
Tuos, kurie nesitenkina lengvais radiniais, A.Almanis kviečia palikti komforto zoną ir keliauti paskui save – kopti į Jurakalnio apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria Papilės apylinkės, leistis į Ventos upės slėnį, kur laimingieji randa fosilijų, keliauti į Šaltiškių karjerą, kur kraštovaizdis primena Marsą, kanjonuose tiesiog po kojomis atradėjų laukia uolienos su fosilijomis...

Paleontologų Meka
Prie Papilės yra Jurakalnis: juros kalnas. Tai vienintelis vietovardis Lietuvoje, kilęs nuo geologinio periodo – dinozaurų klestėjimo laikų. Veikiausiai jis atsirado XIX a., mokslo žmonėms pradėjus čia traukti dėl fosilijų. Galbūt kaip tik jie ir suteikė vietovei tokį vardą. Tai seniausiai Lietuvoje tyrinėjamas geologinis objektas. Šiandien lankytojų laukia 15 m aukščio stebėjimo bokštas, geologinis-pažintinis takas.

Jurakalnio griovose Ventos upės kairiajame krante lengva pasiekti juros uolienas. Jose randama daug amonitų kiaukutų, kuriuos vietos gyventojai praminė gyvatėmis. Gausu į dabartinius kalmarus panašių gyvių belemnitų skeletų dalių, vadinamų velnio pirštais. Nustatyta, kad šie gyviai (beje, kaip ir amonitai, buvo plėšrūnai), buvo pagrindinis vandenyje gyvenusių dinozaurų, ichtiozaurų, maistas. Mokslininkai Papilės atodangose yra suradę ir kitokių priešistorinių gyvūnų liekanų: pečiakojų, įvairių moliuskų, dygiaodžių, žuvų ir kt.
Dinozaurų klestėjimo laikais šiuolaikinės Ventos slėnyje buvo jūrinės priekrantės zona. Arčiausiai Lietuvos dinozaurų fosilijų ir jų pėdsakų randama Lenkijoje, Bornholmo salose (Danija), Vokietijoje. Regioninio parko direktorius teigia, kad dinozaurų būta ir šiose vietovėse. 
Pirmasis patvirtinimas – 1976 m. geogolo dr. Vlado Katino rastas neidentifikuoto dinozauro stuburo slankstelis.

Fitozauras iš Šaltiškių karjero
Papilės apylinkėse esantį Šaltiškių molio karjerą galima pavadinti naująja paleontologų Meka. 2010 m. vasarą čia surengta tarptautinė ekspedicija, kurioje dalyvavo Lenkijos, Vokietijos bei JAV mokslininkai, aptiko fitozauro fosilijų: žandikaulio fragmentų bei tris dantis. 
Fitozaurai buvo plėšrūs ropliai, panašis į krokodilus, apie 5 m ilgio. Gyveno ežeruose, upėse, pelkėse.

Šių roplių fosilijų randama Vidurio Europoje, Šiaurės Amerikoje, Indijoje, Maroke, Tailande, Madagaskare. Papilės fitozauro fosilijos yra pati šiauriausia fitozaurų radimvietė, suteikė mokslui naujų žinių apie šių roplių paplitimą. 
Mokslininkus suintrigavo ir tai, kad radinys aptiktas ankstyvesniame nei juros periodas sluoksnyje – ankstyvojo triaso uolienose. Tyrimai atskleidė amžių – 220 mln. metų. Tai pirmosios šio geologinio periodo fosilijos Baltijos regione. 
A.Almanis paaiškina, kas stebina mokslininkus: „Triaso periodo pradžioje įvyko didelė biologinė katastrofa, nes labai pakilo temperatūra. Oro temperatūra iki 60 laipsnių, vandens – iki 40 laipsnių. Tokia sauna truko 3-5 mln. metų. Žemėje išnyko apie 90 proc. gyvybės. Ji išliko tik ten, kur buvo šiek tiek vėsiau“. Taigi anais ekstremaliais laikais sąlygos išgyventi Akmenės rajone kai kam buvo įmanomos.

Raudonieji kalnai
Gyvybei nepalankios triaso sąlygos buvo dėkingos kam kitam: susiformavo ypač grynas, beveik be priemaišų Šaltiškių molis. Šis karjeras vienintelis Baltijos regione triaso sistemos. Akmenės kraštą pats viešpats sukūrė cemento pramonei – apdovanojo viskuo, ko jai reikia: aukščiausios kokybės moliu, klintimis. 
Kraštovaizdyje su raudonais molio kalnais galima įžvelgti panašumų su Marso planeta. Šaltiškių karjere čia pat pilkuoja juros periodo uolienos, kurioms atspalvį suteikia sutrupėjusios fosilijos. 
Šaltiškių molio karjeras yra giliausias Lietuvoje. Giliausioje vietoje jis siekia 80 m. Molio išteklių čia gali pakakti dar šimtui metų ar ilgiau. Tuomet karjeras natūraliai užsipildytų vandeniu, pavirsdamas ežerėliu. Vandens telkiniais skurdokame Šiaurės Lietuvos krašte atsirastų dar viena maudykla. Kartu po vandeniu pražūtų iškalbinga Žemės istorija.
Geologai kartu su regioninio parko direkcija planuoja Šaltiškių molio karjerą pritaikyti lankytojų lankymui, įrengti takus. Atlikta galimybių studija. Dabar techninio projekto eilė. Tai būtų ganėtinai brangus projektas. Brangiausiai atsieitų toli gražu ne takų įrengimas, o nuolat prisikaupiančio vandens šalinimas. Dabar karjerą nuomojanti įmonė tam kasmet išleidžia 30 tūkst. eurų.

Amatininkai turėtų sukrusti
Ventos regioninis parkas garsus ir savo amatininkais, istoriniu kultūriniu paveldu. Lankytojų centre galima pamatyti Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus (1808-1863) suprojektuoto ir aprašyto  skraidymo aparato „garlėkio“ maketą, to krašto amatininkų būdingus keramikos dirbinius. 
Regioninio parko direkcija bendradarbiauja su amatininkais – keramikais, kalviais. Viekšnių meno mokyklos bei gimnazijos mokytojas Vitalijus Baltutis, parko lankytojams mielai vedantis edukacinius užsiėmimus, tvirtina, kad keramikos pradininkai Lietuvoje buvo būtent Viekšnių ir Kuršėnų amatininkai. Imtis keramikos juos skatino lengvai prieinamas geras molis.
Tačiau vietos amatininkai, panašu, dar nėra pasirengę turistų antplūdžiui. Veltui ieškotumėte suvenyrų su amonitų ar kitokių fosilijų simbolika, aviacijos pradininko A.Griškevičiaus ar Simono Daukanto, Papilėje praleidusio trejus paskutinius gyvenimo metus, priminimu.

Irma DUBOVIČIENĖ, „ŪKININKO PATARĖJO“ korespondentė

Atgal