Viekšniuose viena iš labiausiai lankomų vietų - senasis vandens malūnas, kuris yra technikos paminklas. Jį 1897 m. pastatė Pranciškus Lengvenis.. Buvo supiltas pylimas, pastojęs kelią Ventos srovei ir privertęs ją sukti malūno turbiną. Malūnas beregint sukėlė Užventės kaimo kairiajame Ventos krante gyventojų nepasitenkinimą, nes polaidžių metu tvenkinyje nebetelpantis vanduo užliedavo daržus. Malūne buvo sumontuotos dvejos girnos, kruopų šatrai, piklius, milo vėlimo įrengimai.

Verslo partneris, kaip dabar sakytume, kunigas Vėlavičius savo malūno dalį 1909 m. pardavė žydui J. Lesemui. Nuo to laiko prasidėjo ilgos varžybos dėl šeimininko teisių. 1918 m. malūnas atiteko J. Lesemui. Verslas davė pajamų, tad 1920 m. malūne buvo įrengti valcai, 1925 m. – vilnų karšykla ir verpykla, atnaujinta milo vėlykla, po 1928 m. sumontuotas generatorius, tiekęs miesteliui elektrą.

Raudonų plytų malūno pastatas išlikęs be didesnių pakeitimų, išlikusi gabaus šio krašto meistro V. Juodeikio 1917 m. pagaminta turbina. Pirmame pastato aukšte buvo malimo įrengimai ir „žmonių troba“, antrame – girnos, šatrai, piklius ir malūnininko butas (2 kambariai su virtuve) bei kambarys meistrui ir gizeliams. Trečiasis aukštas vadintas bėlingiu, jame buvo didelis ratas, kuris sukdavo keltuvą su grūdų maišais.

Vokiečių laikais ir per karą viekšniškiams elektrą tiekė tik vandens malūnas. Kadangi viso miestelio elektra malūnas aprūpinti nepajėgė, tai jis buvo padalintas į tris dalis. Kiekviena miestelio dalis dvi dienas gaudavo elektros, o vieną dieną sėdėdavo prie žvakės šviesos.

Sovietmečiu Venta buvo užtvenkta cementiniu aukštai iškeltu pylimu. Ant trečiojo malūno aukšto pristatytas ketvirtojo aukšto bokštelis. Pats pastatas nubaltintas, tačiau per tinką buvo matyti raudonos plytos. Po karo malūną eksploatavo komunalinių ir buitinių paslaugų įmonės, XX a. devintame dešimtmetyje buvo restauruotas pastatas, atnaujinti ir taisomi įrengimai. 1999 m. malūnas privatizuotas, įrengta nedidelė hidroelektrinė.

Netoli vandens malūno yra įrengta atokvėpio aikštelė, kurioje yra 4 suolai, 1 stendas ir šiukšliadėžė. Čia poilsiautojai gali pailsėti, pasidžiaugti kraštovaizdžiu, parko direkcijos įrengtu brukiu.

Iki I pasaulinio karo per Ventą keldavo plaustas. Plaustininkui aplinkiniai gyventojai mokėdavę duoklę, o iš toliau atvykusieji keleiviai atsiskaitydavo pinigais. Ant plausto tilpdavo vežimas su arkliais ir keletas žmonių, abiejuose upės krantuose buvo tilteliai plaustui prisišvartuoti. 1915 m. pavasarį į šiuos kraštus atgriaudėjus karui, plausto niekas nebeprižiūrėjo, keleivius keldavo laive – didele valtimi, kurioje tilpdavo 8 ar 9 žmonės. Valtimi ne irdavosi, o plaustininkas stovėdamas įsikibdavo į skersai upės nutiestą lyną ir taip valtį traukdavo. Po II pasaulinio karo valdžia ėmė reikalauti mokesčio už žmonių kėlimą per Ventą. Verslas žlugo. Buvo statomi lieptai, tačiau kas pavasarį pakilęs vanduo juos sulaužydavo. Iki 1940 m. jau buvo medinis tiltas, kurio atramos buvo mediniais skydais apsaugotos nuo pavasarį plukdomų ledų smūgių.

Pagaliau 1955 m. žemiau malūno buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas. Tai ilgiausias tiltas šiame krašte: jo ilgis 108,4 m, plotis 10 m., aukštis 10,5 m. Jį 2000 m. rekonstruojant įrengti metaliniai turėklai, atitverti pėsčiųjų takai. 

Viekšnių vandens malūnas: