Purvių atodanga - vienintelė Baltijos šalyse paskutinio tarpledynmečio Mickūnų 3-iojo pašiltėjimo (prieš 35 000 metų) atodanga. Kuo gi ji ypatinga, kokias paslaptis saugo? Nemaža jau atskleista, bet dar daug atradimų šioje atodangoje mūsų laukia.

Atodangoje atlikta sporų ir žiedadulkių analizė parodė, kad Ventos krašte prieš paskutinįjį ledynmetį vyravo šaltas, drėgnas ir atšiaurus klimatas, ledynas iš šiaurės pusės jau buvo priartėjęs. Kraštovaizdis buvo atviras, daugiausiai augo viksviniai augalai, betgi buvo ir medžių - tundra su beržais, pušimis, beržais keružiais ir kadagiais. Purvių atodanga prieš 35 000 metų buvo ties upeliu, įtekančiu į milžinišką Ventos ežerą, tyvuliavusį mūsų krašte prieš 70 000 – 35 000 metų. Atodangoje rastas ir medienos fragmentas, kurio amžius irgi apie 35 000 metų.

Purvių atodangos tyrimo duomenys rodo, kad iš pradžių čia buvęs didžiulis ežeras po truputį seklėjo, traukėsi, ta vieta, kur dabar yra Purvių atodanga, tuomet buvo Ventos ežero dugne, bet jis po truputį traukėsi, seko, ir atodanga atsidūrė upelio, tekančio į šį sumažėjusį ežerą, pakrantėje. Vėliau gi ežeras vėl plėtėsi, ką rodo vėlesnės nuosėdos, ir Purvių atodanga vėl atsidūrė Ventos ežero dugne. Galų gale užslinko ledynas, ir gana staigiai, taigi neliko nei ežerų, nei upelių, nei miškų, nei gyvūnijos, o vien tik milžiniški ledo kalnai.

Ar gyveno žmonės Ventos krašte dar prieš ledynmetį, taigi, prieš 35 000 – 70 000 metų? Tiesioginių įrodymų nėra, bet tai labai įmanomas dalykas. Nuo priartėjusio ledyno tekėjo tirpstančio ledo upeliai, o toks vanduo, kaip žinoma, yra sveikas, ir būtent tirpstančio ledo vandenyje galima rasti gausiausiai žuvų ir kitos vandens gyvūnijos. Taigi, į tokį žuvingą kraštą tikrai turėjo atklysti tų laikų žmonės. Ištirta, kad tais laikais mūsų kraštuose (dabartiniame pajūryje) augo javai. Aišku, tai nebuvo mūsų laikų javai, jie buvo menkesni, betgi jie leidžia spėti tais laikais galėjus čia gyventi žmones. Vidury tarpledynmečio (kalbama apie kur kas ankstesnį laikotarpį nei pradžioje minėtas prieledynmetis), maksimalaus pašiltėjimo laikotarpiu, klimatas dabartinėje Lietuvos teritorijoje būdavo kur kas šiltesnis, nei dabar. Augo europinis kėnis, serbinė eglė, paprastasis buksmedis, didžialapė liepa, totorinis klevas. Šiais laikais, pavyzdžiui, paprastasis buksmedis auga tik Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Žiemomis net nesusidarydavo pastovi sniego danga. Tokios sąlygos buvo labai geros žmogui apsigyventi. Buivydžių atodangoje ant Neries kranto (apie 30 km nuo Vilniaus) rasti aptašyti akmenys leidžia spėti, kad jie buvo tais ar net žymiai senesniais laikais apdirbti žmogaus. Taigi, nors tiesioginių įrodymų ir nėra, bet tikrai galima spėti, kad net prieš ledynmetį mūsų kraštuose gyveno žmonės.

O kokie gyvūnai tuo metu čia ganėsi ar medžiojo tuos, kurie ganosi? Tai visiems žinomi mamutai, taip pat ne ką mažiau egzotiški gauruotieji raganosiai, buvo mūsų kraštuose ir šiaurės elnių, poliarinių lapių, žinoma, vilkų, taip pat kitų gyvūnų. Deja, Ventos krašte kol kas nėra rasta tų gyvūnų liekanų, betgi Lietuvoje aptikta ir mamutų, ir gauruotųjų raganosių kaulų.