Dar 1936 m. užrašyta sakmė apie urvą, buvusį prie Jurakalnio, kokių 4 metrų gylio ir po 3 metrus ilgio bei pločio. Urvas kadaise buvęs grįstas lentomis, netoliese stovėjusi Šv. Jono koplytėlė. Ir ten vaidendavęsi: pasirodydavęs nepažįstamas žmogus, kojas apsivyniojęs baltais autais. Greičiausiai, tas urvas atsirado, XIX amžiuje rusų geologams ieškojus šioje vietoje akmens anglies. Paieškos buvusios nesėkmingos, tačiau urvas liko.

Jurakalnio griovos atodanga ir atragis

Jurakalnio atragis – tai tipiška linijinės erozijos suformuota reljefo forma. Čia akivaizdžiai matomas linijinės erozijos procesas ir jo padariniai – pats erozinis atragis, raguvos bei griovos, kuriose randasi ir trykšta šaltiniai. Geologiškai vertingiausia – tai juros periodo uolienų atodangos, dėl intensyvios erozijos natūraliai prieinamos tyrimams. Nuo apžvalgos bokštelio atsiveria puikus vaizdas į Ventos slėnį, jo terasas.

Šią atodangą dabar lengviausia tyrinėti. Statūs griovos šlaitai nuolat griūva, nesuspėja apaugti augmenija, kuri juos sutvirtintų. Todėl griovos kairiajame šlaite lengviausia pasiekti Juros geologinio periodo sluoksnius. Juose surandama daug amonitų fauna.

2012 metais Akmenės rajono savivaldybės pagal Žemaitijos saugomų teritorijų Ventos regioninio parko grupės parengtą techninį projektą čia įrengė Jurakalnio geologinį – pažintinį taką.