Ventos regioninis parkas yra unikalus savo geologine sandara. Tik čia galima pamatyti paslaptingojo juros periodo uolienas, paliesti rankomis dinozaurų laikmečio gyvūnų liekanas – fosilijas.

Pasaulio žemėlapis juros periodo pabaigoje

Juros periode suskilo Pangėjos superkontinentas. Pirmiausia skilimas prasidėjo pietinėje Šiaurės Atlanto vandenyno dalyje, atsiskyrė Laurazija (šiauriniai kontinentai) nuo Gondvanos (pietinių kontinentų). Vėliau tesėsi Gondvanos skilimas, atsiskyrė Pietų Amerika nuo Afrikos kontinento. Taip susidarė Atlanto vandenyno užuomazgos, bet juros periode jis buvo ne ką platesnis nei dabartinė Raudonoji jūra. Atskiri Gondvanos segmentai judėjo šiaurės kryptimi lėtai sukdamiesi prieš laikrodžio rodyklę. Užsidarė senovinis Mongolijos – Ochotsko vandenynas, susijungė Pietų ir Šiaurės Kinija. Ugnikalniai, išsidėstę riftų zonose, išliejo didžiulius kiekius bazaltinės lavos į žemės paviršių, tai galėjo stipriai paveikti gyvojo pasaulio evoliuciją.

Juros periodo viduryje prasidėjo pasaulinio vandens lygio kilimas, dideli sausumų plotai buvo užtvindyti sekliomis jūromis.

Juros periodo būdingas kraštovaizdis

Juros periodas pasižymėjo šiltu bei drėgnu (humidiniu) klimatu. Šio periodo būdinga augmenija – paparčiai ir plikasėkliai. Jūrose klestėjo foraminiferai (pirmuonys) ir amonitai (galvakojai moliuskai), buvo daug pečiakojų, dvigeldžių ir pilvakojų moliuskų, pinčių ir koralų.

Papilės atodangos – seniausiai Lietuvoje tiriamas geologijos objektas

Pirmasis, kuris Papilės atodangoje ir kitose Ventos upės slėnio vietose aptinkamus senovės gyvių suakmenėjimus palaikė muziejinėmis vertybėmis, buvo Baublių muziejaus įkūrėjas Dionizas Poška, veikiausiai, 1811 m. lankęs Ventos pakrantes ir čia pasirinkęs keliasdešimt eksponatų.

Aš patsai ing pakalnę Papilės važiavau

Ir, norint daugel daiktų akmeningų gavau,

Pamatė meilininkai, kuriems tai patiko,

Mažne visus atėmė, man nedaug paliko.

Vienok ir paskutinius, kas tik yr surenku.

Visus Tavi nusiunčiu, sau vieno nelieku.

Bet, jei nori daugesniai tokių akmenaičių,

Rašyk pas kunigaikštį vyskupą žemaičių.

Ant jo žemės Papilėj yr šiokių ir tokių,

Kaip kirminų ir varlių, akmenų visokių.

Jis anų kiek norėsi, tiek gal liept pririnkti,

Bet man senam ir luošam prider nepaslinkti.

(Dionizas Poška, „Gromata pas Tadeušą Čackį“)